Apie Sūduvių kraštą ir maitinimosi įpročius XIX a. dvaruose

"Dar vieną tėvuko istoriją pamenu, kurią man dar mažam esant jis pasakodavęs svečiams prie stalo. Pasak jo, kai tekdavę didikams anuomet keliauti, jie pasiimdavę tiek naminių kindziukų ir skilandukų, dešrų ir vyniotinių, kad atskiras vežimas pirmiau ponulių su tuo turtu vykdavęs. Kad tik nepritruktų naminio maisto, anuomet, bijodavę. O ir svetur nuvykus, bei ką pavaišinus, visi stebėjosi mūsų krašto gaminių ypatingu skoniu. Esą niekur tokių gardžių nebūdavę"

Apie Sūduvių kaštą ir maitinimosi įpročius XIX a. dvaruose

Lygumų kraštas Sūduva nuo seno garsėjo savo derlingomis žemėmis ir turtingais dvarais. Iš prūsų atėjusi kultūra atsispindėjo ir maisto produktų gamybos, jų paruošimo būdo, bei valgymo įpročiuose. Ne veltui Sūduvos kraštas asocijuojasi su gausa ir pertekliumi, valgiais nukrautais stalais ir anksčiau nei bet kurioje kitoje Lietuvos dalyje susiformavusia dvarininkija, švietimu bei miesto kultūra. Šiandien drąsiai galime teigti, kad Sūduva buvo tas kraštas, per kurį visą likusią Lietuvą pasiekė Europietiško stiliaus ir gyvenimo būdo pajautimas, o čia susiformavusi inteligentija vėliau išplito į kitus regionus, todėl ir Sūduvių virtuvė atnešė visai Lietuvai unikalių ir turtingų savo skoniu patiekalų.

Jei kituose Lietuvos regionuose virtuvė formavosi "iš to, kas turima", kitaip tariant, buvo ganėtinai skurdi lyginant su kitų Viduržemio jūros regionų virtuvėmis Europoje ir daugiau įtakojama žydų virtuvės, tai Sūduvių kraštas gali pasigirti unikalia, iš Prūsijos atkeliavusia valgymo kultūra, daug įvairesniais produktais, gardinamais ne tik mūsų šaliai būdingais, bet ir atvežtiniais prieskoniais. Rašytiniuose šaltiniuose aptinkame it tokių dvaruose naudotų prieskonių, kaip imbieras, šafranas, gvazdikėliai ar cinamonas. Žinoma, gurmaniška virtuvė formavosi dvaruose, o ne paprastų valstiečių namuose, todėl norit atskleisti tikrąją XIX a. Sūduvių virtuvės paslaptį tenka keliauti į tokius senovinius dvarus, kaip Paežerių, Gelgaudiškių, Zyplių ar Aštriosios Kirsnos.

Dar XVI-XVII a. dvaruose susiformavo turtinga ir brandi Barokinė virtuvė, kurioje vyravo mėsos patiekalai. Ypatingai daug buvo naudojami jautienos patiekalai, tačiau nemažai valgyta ir paršelių, žąsų, žvėrienos.

Sūduva turėjo labai didelį dvarų skaičių, šiuo metu skaičiuojama, kad galėjo būti nuo 70 iki 80 dvarų, tačiau šiai dienai turime išlikusius vos keletą, kurių istorijas vis dar pavyksta aptikti senų žmonių prisiminimuose, kadaise dvare tarnavusių asmenų vaikaičių pasakojimuose ir kai kuriuose vis dar išlikusiuose rašytiniuose šaltinuose. Prisiminimai ir pasakojimai apie dvarų virtuvėse buvusius maisto ruošimo ypatumus ir tradicijas ypatingai aktualūs šiandien, kai pamažu atsigręžiame į tai, kas natūralu ir tikra, su kuo augo mūsų protėviai ir kas galbūt padėjo jiems išlikti sveikiems ir energingiems. 

Natūralu, kad Suvalkija (Sūduva) tampa kertiniu Lietuviškosios virtuvės akmeniu, nes tik šiame krašte pradėjo formuotis valgymo tradicijos, paremtos ne skurdžiais, taupymo sumetimais paremtais gaminiais, o turtingais maistine verte ir savo skonių įvairove patiekalais. Būtent Sūduvos krašte, daugiausiai dvaruose, pradėjo formuoti valgymo įpročiai, paremti valgymu ne "tada kai turėjo, ir tai, ką turėjo", o "tada kada norėjo ir tai, ką norėjo". Suprantama, kad esant galimybei rinktis, dvaruose atsiranda tiek kokybės vertinimas, tiek išrankumas maisto skoniui.

Paežerių dvaro, kuris dėl savo puošnumo dar vadinamas Mažuoju Paryžiumi, virtuvėje dirbusių asmenų pasakojimai, aptikti rašytiniuose šaltiniuose, atskleidžia XIX a. būdingas dvarininkų maisto produktų ruošimo ir valgymo tradicijas.

Keliaujame į Sūduvos dvarus pasisemti įkvėpimo savo mėsos produktų gamybos procesui, kad dar šiandien išsaugotume tai, kas buvo taip akylai slepiama už puošnių dvaro durų, siekiant nuslėpti receptų unikalumą. Tai, ką pavyko iki šių dienų išsaugoti senų žmonių prisiminimuose ar užrašytuose pasakojimuose, yra taip vertinga šios dienos virtuvei, kad su dideliu malonumu prikeliame tai savo mėsos produktų gamybos procesuose ir vis negalime atsistebėti ano meto žmonių išmoningumu ir praktiškumu.